|
Šeima pasipildė nauju nariu >>> fotogalerija
Žmona Inga Grubliauskienė Klaipėdos Pilies Džiazo festivalio asociacijos prezidentė, Klaipėdos universiteto Pedagoginio fakulteto absolventė.
Kartu auginame sūnų Vytautą (gim. 2009.04.03), dukrą Elzę (gim. 2004 m.) ir žmonos sūnų Žilviną (gim. 1998 m.) bei dukrą Saulę (gim. 2000 m.) iš jos pirmosios santuokos. Duktė Agnė (gim. 1985 m.) iš pirmosios santuokos įgijo bakalauro diplomą Klaipėdos universiteto Pedagoginiame fakultete.
Šeima visą gyvenimą man buvo pamatinė vertybė. Ne formalioji, ne pompastiškoji, o tikroji vertybė, kuri man reiškia labai daug. Šiandien, nei kiek nesigirdamas, netuščiažodžiaudamas ir negražbyliaudamas, galiu pasakyti : esu lamingas.
Kasdien džiaugiuosi matydamas, kaip auga mūsų mažoji dukrytė. Ir turiu pripažinti, kad dabar į tai žiūriu visai kitomis akimis, nei prieš dvidešimt metų, kai augo pirmoji mano dukra. Visai kita gyvenimo patirtis, visai kitomis vertybėmis matuojamas ir šeimyninis gyvenimas.
Smagu, kad žmona nėra man vien tik bičiulis, draugas, bet ir puikus pagalbininkas turiu omeny Klaipėdos pilies džiazo festivalį, nes dabartinėj situacijoj aš ir prie didžiausių norų negalėčiau vilkti to festivalio jungo, į kurį laisva valia buvau "įsikinkęs" ir kurio, jei atvirai, labai ilgiuosi. Inga perėmė iš manęs tą nelengvą naštą. Žinoma, aš nelikau nuošaly - dalyvauju meninės festivalio dalies konstravime ir dėliojime, - bet didžiausias krūvis tenka žmonai.
Neslėpsiu, prieš dvejus metus, kai reikėjo perleisti festivalio vairą, jaučiau nemenką vidinį nerimą, kurio, žinoma, stengiausi neparodyti. Bet Inga pranoko optimistiškaiusius mano lūkesčius, puikiai įsiliejo į festivalio upę, subtiliai pajuto visas povandenines jos sroves, perprato visus niuansus ir ypatumus. Turiu pripažinti, kad jos atėjimas atnešė nemažai naujo vėjo - naują gaivų ir šviežią žvilgsnį, kurio jau reikėjo, nes jos dėka sustiprėjo visa festivalio organizacinė dalis.
Buvo sprendimų, kuriems nelabai norėjosi pritari, bet laikausi principo: jeigu jau žmogui patikėjai tam tikrus dalykus - tai privalai pasitikėti iki galo - neribodamas ir netrukdydamas. Ir nesigailiu. Šiandien su žmona galim dirbti ranka rankon, koja kojon, petis petin.
Manęs dažnai klausia, ar nėra sunku blaškytis tarp darbo Vilniuje ir šeimos Klaipėdoje. Atsakymas aiškus: lengva nėra. Nuolatinis gyvenimas kelyje tarp Vilniaus ir Klaipėdos, grįžimai kartą ar net du per savaitę į namus kainuoja ne tik daug kuro, bet ir fizinių bei dvasinių jėgų. Tačiau suvoki, kad yra tokia situacija, toks mano paties pasirinkimas, toks darbo pobūdis ir nelabai kada yra apie tai mąstyti važiuoji negalvodamas, ar tai labai sunku, ar lengva tiesiog taip reikia, ir tiek.
Bet, matyt, lemiamas veiksnys pasirinkime - šeimos poreikiai. Mūsų šeima gausi, visi vaikai dar maži - aštuonerių, šešerių ir dvejų metų. Jeigu tausodami mane nuspręstume "nusėsti" Vilniuje, mažiesiems būtų gana sudėtinga iš jaukaus žydinčio vyšnių sodo persikelti ant Gedimino prospekto grindinio. Juolab, kad to grindinio, asfalto vengdami ir persikėlėme iš Klaipėdos į Kvietinius. Erdvė, laisvė, tas pats žydintis sodas buvo pagrindiniai argumentai išvažiuoti iš miesto, ir ką nors keisti artimiausiu metu noro nėra.
Nes šeima man yra tas užutekis, ramusis uostas, į kurį noriu grįžti ir kuriame, kur jis bebūtų, visada jaučiuosi laimingas ir ramus, kuriame net jei nelengva - labai labai gera...
|
|
